BDAR
gdpr

DUK

Užduokite klausimą

*Pažymėti laukai yra privalomi.

Užduoti klausimą
Išvalyti
Rodyti pilną sąrašą Atkreipkite dėmesį! Jūs pasinaudojote įrašų filtru, todėl matote susiaurintą sąrašą.
  • Tarnybinė atsakomybė 9
    • 1.

      Ar gali profesinės sąjungos atstovas dalyvauti tiriant tarnybinį nusižengimą?

      Valstybės tarnybos įstatymo 17 straipsnio 6 dalis nustato, kad valstybės tarnautojai, kurie yra profesinių sąjungų atstovai, turi teisę dalyvauti sprendžiant valstybės tarnautojų vertinimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo klausimus, taip pat dalyvauti profesinių sąjungų organizacinėje veikloje. 

      Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977, (toliau – Aprašas) 5 punktas nustato, kad Komisija sudaroma ne mažiau kaip iš 3 asmenų: valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, tiesioginio vadovo ar jo įgalioto asmens, už įstaigos personalo administravimą atsakingo asmens, kitų įstaigos valstybės tarnautojų. Valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, prašymu komisijos nariu skiriamas įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos ar darbo tarybos atstovas.

      Atkreipiame dėmesį, kad Valstybės tarnybos įstatymas nurodo, kad profesinių sąjungų atstovai turi teisę dalyvauti sprendžiant valstybės tarnautojų tarnybinių nuobaudų skyrimo klausimus. Kaip dalyvauti konkrečiai, nustato poįstatyminis teisės aktas – Aprašas, kuris nurodo, kad valstybės tarnautojo, galimai padariusio tarnybinį nusižengimą, prašymu komisijos nariu skiriamas įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos ar darbo tarybos atstovas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad profesinės sąjungos atstovas gali dalyvauti tarnybinio nusižengimo tyrime tik paties tarnautojo prašymu ir tik kaip komisijos narys. Profesinės sąjungos atstovas, kai jis įtraukiamas į tarnybinio nusižengimo tyrimo komisiją, turi visas teises ir pareigas kaip ir kiti nariai.

      Profesinių sąjungų įstatyme dėl dalyvavimo sprendžiant tarnybinių nuobaudų klausimus numatyta, kad darbuotojams, išrinktiems į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą,  skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, taip pat reikalingas išankstinis profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo sutikimas.

      Profesinės sąjungos dalyvavimas tiriant tarnybinį nusižengimą stebėtojų teisėmis įstatymuose ir Apraše nenumatytas.

      Taip pat manytume, kad į tarnybinio nusižengimo tyrimo komisijas galėtų būti skiriamas profesinės sąjungos atstovas, kai to prašo tarnautojas, nesantis tos profesinės sąjungos nariu.

      Darbo kodeksas nustato, kad jeigu darbovietėje yra darbdavio lygmeniu veikianti profesinė sąjunga, kurios nariais yra daugiau kaip 1/3 visų darbdavio darbuotojų, darbo taryba nesudaroma, o profesinė sąjunga įgyja visus darbo tarybos įgaliojimus ir vykdo visas šio kodekso darbo tarybai priskirtas funkcijas. Jeigu darbovietėje daugiau kaip 1/3 darbuotojų priklauso įmonėje veikiančioms profesinėms sąjungoms, darbo tarybos funkcijas vykdo profesinių sąjungų narių išrinkta profesinė sąjunga arba jungtinė profesinių sąjungų atstovybė. Pažymėtina, kad Darbo tarybos įgaliojimai – atstovauti visus darbuotojus. Tai gali būti aptarta kolektyvinėje sutartyje.

      Atnaujinta: 2022 05 12

    • 2.

      Kaip taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą dėl kai kurių nušalinimo nuo pareigų nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai?

      Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė nuomonę, kaip šiuo metu (iki Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) atitinkamų nuostatų pakeitimo) turėtų būti sprendžiama (jeigu turėtų būti) dėl nušalintų valstybės tarnautojų, kurie nuo pareigų buvo nušalinti vadovaujantis VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. KT201-A-N15/2021 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 41 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nutarimo (toliau – Nutarimas) paskelbimo dienos.

      1) Ar Nutarimas iš principo turėtų būti taikomas valstybės tarnautojams, dėl kurių sprendimai nušalinti nuo pareigų priimti ir kurie nušalinti iki Nutarimo paskelbimo, t. y. ar Nutarimas turėtų būti taikomas teisiniams padariniams, atsiradusiems iki Nutarimo paskelbimo dienos?

      Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

      Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje „Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės“, be kita ko, nustatyta, kad: Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (1 dalis); Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (2 dalis); visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu (3 dalis); neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo (4 dalis).

      Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4  dalyje yra įtvirtintas reikalavimas nutraukti neįvykdytų sprendimų, pagrįstų teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, vykdymą, t. y. draudimas vykdyti neįvykdytus sprendimus. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu yra įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir kurie nebegali būti vykdomi tuo metu, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo šie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Taigi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti.

      Įvertinus paminėtą teisinį reguliavimą, Konstitucinio Teismo suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, manytina, kad Nutarimas turi būti taikomas valstybės tarnautojams, dėl kurių sprendimai nušalinti nuo pareigų priimti ir kurie nušalinti iki Nutarimo paskelbimo, tačiau po Nutarimo paskelbimo šie sprendimai dar nėra įvykdyti, t. y. nėra pasibaigęs nušalinimo terminas.

      2) Jeigu taip, ar šiuo metu įstaigos turėtų savo iniciatyva peržiūrėti tokių valstybės tarnautojų nušalinimo pagrindus be atskirų nušalintų valstybės tarnautojų prašymų?

      Kaip minėta, pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, o pagal 4 dalį teisės akto, kuris Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, pagrindu priimti ir iki to Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nebaigti įvykdyti sprendimai nebegali būti vykdomi, kai įsigalioja Konstitucinio Teismo nutarimas.

      Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo teisės aktas (jo dalis) yra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, teisės sistemoje gali atsirasti įvairių neapibrėžčių, lacunae legis – teisinio reguliavimo spragų, net vakuumas; tuomet būtina atitinkamą teisinį reguliavimą pakoreguoti taip, kad būtų pašalintos teisinio reguliavimo spragos, kitos neapibrėžtys, kad teisinis reguliavimas taptų aiškus, darnus (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

      Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą konstatavo, jog, pagal Konstituciją, konstitucinių nuostatų samprata, argumentai, išdėstyti Konstitucinio Teismo nutarimuose, taip pat kituose jo aktuose, saisto ir teisę kuriančias, ir teisę taikančias institucijas. Konstitucija netoleruoja tokios situacijos, kai atitinkamas teisėkūros subjektas vengia, delsia priimti atitinkamus teisės aktus, kuriais, vadovaujantis Konstitucinio Teismo nutarimuose pateikta Konstitucijos nuostatų oficialia samprata – oficialiąja konstitucine doktrina, būtų atitinkamai pakoreguotas teisinis reguliavimas, kuris Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai; tokia situacija ypač netoleruotina tada, kai, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, kuriuo tam tikras teisės aktas (jo dalis) buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai (ar kitam aukštesnės galios teisės aktui), teisės sistemoje atsiranda lacuna legis, teisės spraga, t. y. kai tam tikri visuomeniniai santykiai lieka teisiškai nereguliuojami, nors, paisant iš Konstitucijos kylančių teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų ir atsižvelgiant į tų visuomeninių santykių turinį, turi būti teisiškai sureguliuoti (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2015 m. sausio 14 d. sprendimai).

      Todėl manytina, kad netgi nesant atskirų nušalintų valstybės tarnautojų prašymų, taip pat nesant atitinkamo teismo sprendimo sprendimus dėl nušalinimo priėmusios įstaigos, kaip teisę taikančios institucijos, vykdydamos Nutarimą ir remdamosi jame išdėstytais argumentais, turėtų savo iniciatyva kuo skubiau peržiūrėti tokių valstybės tarnautojų nušalinimo pagrindus,  t. y. tiek, kiek tai yra įmanoma įstatymų leidėjui aiškiai nesureguliavus pagal individualią kiekvieno asmens situaciją spręsti dėl nušalinimo tikslingumo ir pagrįstumo po Nutarimo įsigaliojimo.

      Taip pat paminėtina, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Todėl tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (-ų), kuriuo (-iais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Tačiau pabrėžtina, kad teismams vykdant šiuos savo konstitucinius įgaliojimus atitinkamos teisės spragos galutinai nepašalinamos – jos tik užpildomos ad hoc; vis dėlto tai leidžia užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugą esant būtent tam individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio byla yra nagrinėjama teisme (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas, 2007 m. birželio 7 d. nutarimas).

      Taigi esant po Nutarimo įsigaliojimo priimtiems teismo sprendimams, kuriuose nuspręsta dėl Nutarimu antikonstituciniu pripažinto teisinio reguliavimo sudarytos teisės spragos užpildymo ad hoc, įstaigos, peržiūrėdamos savo priimtų sprendimų dėl valstybės tarnautojų nušalinimo pagrindus, galėtų mutatis mutandis atsižvelgti ir į tokių teismų sprendimų nuostatas.

      3) Jeigu taip, kaip turėtų būti sprendžiamas darbo užmokesčio klausimas paaiškėjus, kad būtinybė nušalinti išlieka?

      Nutarimu pripažinta, kad VTĮ (2018 m. birželio 29 d. redakcija, TAR, 2018-07-16, Nr. 12037) 41 straipsnio 2 dalis tiek, kiek pagal ją sudarytos prielaidos neapibrėžtą, taigi ir ilgą, laiką nemokėti darbo užmokesčio pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę  <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

      Pastebėtina, kad Nutarime, spręsdamas dėl VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Konstitucinis Teismas aiškiai nurodė, kad priimant sprendimą dėl nušalinimo reikalingumo, kiekviena situacija turi būti vertinama individualiai pagal tam tikrus kriterijus, o sprendžiant dėl VTĮ 41 straipsnio 2 dalies Nutarime nėra konkrečiai nurodyta, nuo kurio laiko ir kokio dydžio darbo užmokestis turi būti mokamas nušalinimo nuo pareigų metu.

      Konstitucinis Teismas Nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į nušalintų nuo pareigų valstybės tarnautojų teisinio statuso, be kita ko, teisės dirbti kitą darbą ir gauti socialinę apsaugą nedarbo atveju, įgyvendinimo ypatumus, negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį ilgą laiką nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui, praėjus tam tikram įstatymų leidėjo nustatytam protingam laikui nuo nušalinimo pradžios, atlyginimas (ar jo dalis) ir toliau nebūtų mokamas, taip neužtikrinant jam net jo minimalių socialiai priimtinų poreikių. Konstitucinis Teismas pažymėjo ir tai, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas atlyginimo dydį tokiems asmenims, turi atsižvelgti, be kita ko, į tai, kad jie nušalinimo laikotarpiu nevykdo valstybės tarnautojo pareigų, taip pat įvertinti jiems taikomų teisės dirbti kitą darbą ar užsiimti kita veikla ribojimų apimtį. Taigi, įvertinęs šiuos aspektus, dėl darbo užmokesčio mokėjimo turės nuspręsti įstatymų leidėjas ir, tikėtina, kad tai bus nustatyta visiems asmenims vienodai, neindividualizuojant ir nevertinant konkretaus atvejo (priešingai nei dėl 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto).

      Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Konstitucinis Teismas VTĮ 41 straipsnio 2 dalį prieštaraujančia Konstitucijai pripažino ne visa apimtimi, t. y. pats draudimas mokėti darbo užmokestį nušalinimo nuo pareigų metu gali būti nustatytas, tik dėl jo laiko turi nuspręsti tokius įgaliojimus turintis įstatymų leidėjas arba teismas (iki VTĮ pakeitimų priėmimo).

      Svarbu paminėti ir tai, kad sprendimas mokėti darbo užmokestį (jo dalį) nušalintam valstybės tarnautojui yra susijęs su valstybės biudžeto lėšų naudojimu. Valstybės biudžeto lėšos yra valstybės turtas, o, pagal Konstitucinio Teismo praktiką, tik įstatymų leidėjas gali nustatyti svarbiausius valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių turinio elementus (Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 24 d. nutarimas). Taip pat pastebėtina, jog viešojoje teisėje vadovaujamasi principu „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, o nuoseklioje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad plečiamasis aiškinimas viešojoje teisėje negalimas.

      Todėl tol, kol nėra priimti atitinkami VTĮ pakeitimai (nesant atitinkamo įstatyminio reguliavimo), abejotina, ar įstaiga, priėmusi sprendimą dėl nušalinimo po Nutarimo įsigaliojimo, galėtų pati ad hoc užpildyti įstatyminio reguliavimo spragas ir, nesant įstatymo nuostatų, priimti sprendimą dėl darbo užmokesčio (jo dalies) mokėjimo nušalintam nuo pareigų valstybės tarnautojui, nustatyti protingą laiką nuo nušalinimo pradžios, kai atlyginimas nėra mokamas.

      Be to, manytina, kad įstatymų leidėjas, spręsdamas šią situaciją ir VTĮ nustatydamas reikiamą teisinį reguliavimą, turėtų spręsti dar ir dėl nepagrįstai nemokėto darbo užmokesčio (jo dalies) kompensavimo už laikotarpį, viršijantį protingą darbo užmokesčio nemokėjimo terminą (nuo Nutarimo įsigaliojimo iki VTĮ pakeitimų įsigaliojimo).

      4) Kaip turėtų būti sprendžiamas neišmokėto darbo užmokesčio klausimas paaiškėjus, kad būtinybės nušalinti nėra, – ar darbo užmokestis valstybės tarnautojams turėtų būti sumokamas už visą nušalinimo laikotarpį, ar toks laikotarpis skaičiuotinas tik nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos?

      Pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas). Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai). Vadinasi, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad teisinės pasekmės (kaip antai, pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu, yra teisėtos (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). 

      Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reguliavimą ir Konstitucinio Teismo suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, manytina, kad tuo atveju, jei įstaigoje būtų nuspręsta, kad nušalinti nuo pareigų nėra (nebėra) tikslinga ir pagrįsta, darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas nuo Nutarimo paskelbimo dienos.

      Atnaujinta: 2022 04 28

    • 3.

      Valstybės tarnautojui paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Kokios nuobaudos pasekmės? Ar įstaiga, jeigu valstybės tarnautojas dalyvautų konkurse į naują darbo vietą šioje įstaigoje, matytų įrašą apie nuobaudą? Ar yra apribojimų dalyvauti valstybės tarnybos konkursuose?

      Valstybės tarnautojų tarnybinę atsakomybę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 ,,Dėl Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašo patvirtinimo“.

      Valstybės tarnybos įstatymo 36 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praėjo vieni metai. Tarnybinė nuobauda ją paskyrusio asmens motyvuotu sprendimu gali būti panaikinta anksčiau, negu sueis šis vienerių metų terminas, arba kai valstybės tarnautojas gauna valstybės apdovanojimą.

      Valstybės tarnybos įstatymo 35 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad  per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo padarytas kitas tarnybinis nusižengimas laikomas sunkinančia aplinkybe.

      Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo, jeigu iš Korupcijos prevencijos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktos informacijos, iš šio įstatymo 53 straipsnyje nurodyto Valstybės tarnautojų registro gautos informacijos apie asmenis, atleistus iš valstybės tarnautojo pareigų už šiurkštų tarnybinį nusižengimą ar pripažintus padariusiais tarnybinį nusižengimą, už kurį jiems turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, iš asmens, siekiančio tapti valstybės tarnautoju, užpildytos deklaracijos ar kitų duomenų paaiškėja, kad asmuo neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punktą, valstybės tarnautojas arba asmuo, pretenduojantis tapti valstybės tarnautoju, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už šio įstatymo 33 straipsnio 5 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 8, 9, 10 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus arba šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir nuo atleidimo iš pareigų dienos arba nuo pripažinimo padarius šiurkštų tarnybinį nusižengimą dienos nepraėjo 3 metai.

      Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio  4 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jeigu prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kas yra laikoma šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu.

      Vadovaujantis Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 ,,Dėl Vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 6 punktu, vienkartinė piniginė išmoka neskiriama valstybės tarnautojui, turinčiam galiojančią tarnybinę nuobaudą.

      Valstybės tarnautojų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu Nr. 1255 ,,Dėl Valstybės tarnautojų registro nuostatų patvirtinimo“, 14.1.21 papunktyje nustatyta, kad Valstybės tarnautojų registre kaupiami duomenys apie valstybės tarnautojams paskirtas tarnybines nuobaudas (teisinis pagrindas, sprendimo data ir numeris, rūšis, trumpas aprašymas, sprendimo apskundimo data, skundą nagrinėjančios institucijos pavadinimas ir jos priimtas sprendimas, panaikinimo data, panaikinimo priežastys, žyma, kad valstybės tarnautojas yra padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą, ir šiurkštaus tarnybinio nusižengimo tipas, duomenys apie šiurkštaus tarnybinio nusižengimo tyrimo rezultatus (motyvuotos išvados surašymo data, teisinis pagrindas, siūlomos nuobaudos rūšis).

      Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, valstybės tarnautojas būtų laikomas nebaustu tarnybine nuobauda, kai po tarnybinės nuobaudos paskyrimo datos praeis vieni metai, jeigu tarnybinę nuobaudą ją paskyrusio asmens motyvuotu sprendimu ji nebus panaikinta anksčiau, negu sueis šis vienerių metų terminas, arba jeigu valstybės tarnautojas gautų valstybės apdovanojimą. Valstybės tarnautojui negalės būti paskirta vienkartinė piniginė išmoka, kol jis turės galiojančią tarnybinę nuobaudą (pastabą). Jeigu per vienus metus nuo tarnybinės nuobaudos paskyrimo valstybės tarnautojas padarys kitą tarnybinį nusižengimą, tai bus laikoma sunkinančia aplinkybe. Valstybės tarnautojui paskirtos tarnybinės nuobaudos duomenys įrašomi į Valstybės tarnautojų registrą, kuriame tvarkomi valstybės tarnautojų duomenys. Valstybės tarnautojui laimėjus konkursą į kitą įstaigą ir jai įvedant jo duomenis į Valstybės tarnautojų registrą apie priėmimą į pareigas bei įstaigai atliekant kitus valstybės tarnautojo duomenų tvarkymo veiksmus, manytume, kad duomenys apie valstybės tarnautojui paskirtą tarnybinę nuobaudą galėtų būti matomi. Dalyvauti konkurse dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos valstybės tarnautojas negalėtų, jeigu jis būtų atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 5 dalies 1, 2, 3, 4, 5, 8, 9, 10 punktuose nurodytus šiurkščius pažeidimus arba šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje numatytu atveju būtų pripažintas padaręs šiurkštų tarnybinį nusižengimą, už kurį turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir nuo atleidimo iš pareigų dienos arba nuo pripažinimo padarius šiurkštų tarnybinį nusižengimą dienos nepraėjo 3 metai.

      Atnaujinta: 2021 12 23

    • 4.

      Ar Valstybės tarnybos įstatymo 33 str. 3 d. 4 punkte nustatyta tarnybinė nuobauda - atleidimas iš pareigų privalo būti paskirta, jei valstybės tarnautojui per paskutinius 12 mėn. buvo taikyta tarnybinė nuobauda - griežtas papeikimas?

      Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų gali būti skiriama už šiurkštų tarnybinį nusižengimą, taip pat už kitą tarnybinį nusižengimą, jei prieš tai valstybės tarnautojui nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikyta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Manytume, kad VTĮ 33 straipsnio 4 dalies dispozityvi nuostata neįpareigoja valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui skirti griežčiausią tarnybinę nuobaudą - atleidimą iš pareigų. 

      Vadovaujantis VTĮ 33 straipsnio 2 dalimi tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota skiriant valstybės tarnautojui tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija yra išslaptinama teisės aktų nustatyta tvarka.

      Atnaujinta: 2019 04 29

    • 5.

      Ar buvimas ne tarnybos metu neblaiviam yra šiurkštus tarnybinis nusižengimas? Kokia turi būti skiriama tarnybinė nuobauda?

      Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 33 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytas šiurkštus tarnybinis nusižengimas, t. y. buvimas tarnybos (darbo) metu neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių ar psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, taip pat ne tarnybos (ne darbo) metu viešoje vietoje, jei valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą yra priskiriamas prie šiurkščių tarnybinių nusižengimų. Aiškindama VTĮ 33 straipsnio 5 dalies 8 punktą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad pats valstybės tarnautojo buvimas ne tarnybos metu neblaiviam savaime nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad valstybės tarnautojas padarė būtent šiurkštų tarnybinį nusižengimą. Pastarajai aplinkybei konstatuoti taip pat yra būtina nustatyti kitas šios teisės normos taikymo prasme reikšmingas aplinkybes: kad valstybės tarnautojo elgesys įžeidžia žmogaus orumą ar diskredituoja valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos autoritetą. Šioms aplinkybėms nustatyti turi būti taikytini bendrieji su žmogaus orumu sietini arba visuomenės (jos didžiosios dalies) požiūrį į atitinkamą valstybės ir savivaldybės instituciją ir įstaigą formuojantys kriterijai (2011 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1098/2011).

      Pažymime, kad VTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatyti pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis turi būti parenkama tarnybinės nuobaudos rūšis, t. y. tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į Korupcijos prevencijos įstatymo ar į Kriminalinės žvalgybos įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka pateiktą informaciją. Pagal Korupcijos prevencijos įstatymą gauta informacija gali būti panaudota skiriant valstybės tarnautojui tarnybinę nuobaudą tik tuo atveju, kai ši informacija yra išslaptinama teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi vieningos pozicijos, jog taikant konkrečią nuobaudos rūšį, tarp jų ir atleidimą iš tarnybos, esant veiką kvalifikuojantiems požymiams – pakartotinumui ar šiurkščiam tarnybiniam nusižengimui, privalu atsižvelgti į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir pasekmes, į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. I-249/2004; Nr. A-334/2004; Nr. A-842/2005; Nr. A-726/2004). 

      Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, manytume, kad skiriant konkrečią tarnybinę nuobaudą reikėtų atsižvelgti į kaltę, tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes, padarinius, ar jis padarytas tyčia, dėl neatsargumo ar aplaidumo ir į valstybės tarnautojo veiklą iki tarnybinio nusižengimo padarymo, į tarnybinę atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

      Taip pat pažymime, kad vadovaujantis VTĮ nuostatomis sprendimą dėl konkrečios tarnybinės nuobaudos skyrimo, atsižvelgiant į tarnybinio nusižengimo tyrimą atlikusios komisijos pateiktą motyvuotą išvadą, priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo.

      Atnaujinta: 2019 04 29

    • 6.

      Prašome paaiškinti, ar gali būti pradedamas tarnybinio nusižengimo tyrimas asmeniui, jau neturinčiam valstybės tarnautojo statuso, dėl veiksmų, galimai netinkamai atliktų jam einant valstybės tarnautojo pareigas? Ar yra senaties terminas dėl teisės inicijuoti tokius tarnybinių nusižengimų tyrimus? Ar Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata turi būti taikoma taip, kad atleistų valstybės tarnautojų atžvilgiu tarnybinių nusižengimų tyrimai vykdomi, tęsiami ir sprendimai priimami tik tais atvejais, kai šie tyrimai pradėti, oficiali informacija gauta dar šiems asmenims einant valstybės tarnautojų pareigas? 

      Valstybės tarnautojų tarnybinę atsakomybę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 32 – 36 straipsniai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. nutarimu Nr. 977 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1390 redakcija) patvirtintas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

       VTĮ 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas, gavus oficialią informaciją apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą, pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir atitinkamas sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas taip pat:

      1) kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas perkeliamas į valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje;

      2) kai valstybės tarnautojas, dėl kurio galimo tarnybinio nusižengimo gauta oficiali informacija arba dėl kurio pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas atleidžiamas iš valstybės tarnautojo pareigų.

      To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tarnybinę nuobaudą skiria arba sprendimą dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir sprendimą dėl tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, priima valstybės tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo.

      Šiomis nuostatomis įstatymų leidėjas siekė įgyvendinti tarnybinės atsakomybės neišvengiamumo principą, sudaryti galimybę nustatyti griežtesnius reikalavimus asmeniui tam, kad jis būtų laikomas nepriekaištingos reputacijos ir galėtų eiti valstybės tarnautojo pareigas. 

      Vadovaudamiesi VTĮ 34 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, manytume, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas turėtų būti pradedamas, o pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas tęsiamas ir sprendimas dėl tarnybinio nusižengimo padarymo pripažinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo priimamas tais atvejais, kai oficiali informacija apie galimą valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą gauta ar tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas dar šiems asmenims einant valstybės tarnautojo pareigas.

                        

      Atnaujinta: 2019 04 29

    • 7.

      Ar galima vykdyti toliau tarnybinio nusižengimo tyrimą, jei tyrimo eigoje valstybės tarnautojo, įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą, nėra darbe dėl jo laikino nedarbingumo?

      Valstybės tarnautojų tarnybinę atsakomybę reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 32 – 36 straipsniai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. nutarimu Nr. 977 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 1390 redakcija) patvirtintas Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarkos aprašas (toliau – Aprašas).

      VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimu arba kai jis gauna oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį nusižengimą.

      Aprašo 8 punkte nustatyta, kad už įstaigos personalo administravimą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas per 5 darbo dienas nuo pavedimo pradėti tirti tarnybinį nusižengimą gavimo surašo pranešimą apie tarnybinį nusižengimą, kuriuo pasirašytinai informuoja valstybės tarnautoją, galimai padariusį tarnybinį nusižengimą, kad pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas.

      Aprašo 11 punkte nustatyta, kad  už įstaigos personalo tvarkymą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas arba komisija tarnybinį nusižengimą gali tirti ne ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo pavedimo pradėti tirti tarnybinį nusižengimą gavimo ( nuo komisijos tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo). Kai dėl objektyvių priežasčių per šį terminą tarnybinis nusižengimas negali būti visapusiškai ir objektyviai ištirtas, šį terminą už įstaigos personalo administravimą atsakingo asmens arba kito tarnybinį nusižengimą tirti įgalioto valstybės tarnautojo ( komisijos) motyvuotu prašymu gali pratęsti (ne ilgiau kaip 20 darbo dienų) valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Į tarnybinio nusižengimo tyrimo laiką neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl laikinojo nedarbingumo, komandiruotės ar atostogų.

      Tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas arba komisija valstybės tarnautojo nedarbingumo laikotarpio neskaičiuoja į terminą, nurodytą Aprašo 11 punkte ( 20 darbo dienų nuo įpareigojimo pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą gavimo), skirtą tarnybiniam nusižengimui tirti. Tačiau atsižvelgiant į nurodytas nuostatas, manytume, kad pratęsti termino dėl valstybės tarnautojo, įtariamo padarius tarnybinį nusižengimą,  dėl laikino nedarbingumo nėra būtina, jei tarnautojui buvo įteiktas pranešimas ir buvo gautas jo paaiškinimas, taip pat jeigu nereikia gauti iš jo papildomų paaiškinimų..

      Aprašo 14 punkte nustatyta, kad ištyręs tarnybinį nusižengimą, už įstaigos personalo administravimą atsakingas asmuo arba kitas tarnybinį nusižengimą tirti įgaliotas valstybės tarnautojas arba komisija pateikia valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui motyvuotą išvadą ir kitą tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą ne vėliau kaip 21 darbo dieną po tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios arba ne vėliau kaip 41 darbo dieną po tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, jeigu tarnybinio nusižengimo tyrimo terminas buvo pratęstas pagal Aprašo 11 punktą.

      Aprašo 17 punkte nustatyta, kad  gavęs motyvuotą išvadą ir kitą tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima vieną iš sprendimų, nurodytų 17.1- 17.4 punktuose.

       VTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tarnybinio nusižengimo paaiškėjimo dienos (paaiškėjimo diena laikoma išvados surašymo diena), neįskaitant laiko, kurį valstybės tarnautojas nebuvo darbe dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo.

      Aprašo 20 punkte nustatyta, kad  su Aprašo 17 punkte nurodytu sprendimu valstybės tarnautojas supažindinamas pasirašytinai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo Aprašo 17 punkte  nurodyto sprendimo priėmimo dienos.  

      Kartu norime pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinime nurodyta, kad ne kiekvienas tarnybinės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas yra besąlyginis pagrindas panaikinti įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo. Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką reglamentuojančios normos yra dvejopos pagal jų pažeidimo pasekmes paskirtos nuobaudos teisėtumui. Vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas besąlygiškai sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu. Prie šių normų priskirtini VTĮ 30  (pagal nuo 2019-01-01 įsigaliojusį VTĮ - 34 str.) straipsnyje nustatyti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai bei draudimas skirti daugiau negu vieną nuobaudą už tą patį tarnybinį pažeidimą. Kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte — administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (šiuo aspektu žr. pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14–736/2004, skelbtą 2006 m. Apibendrinime; 2009 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556–231/2009).

      Atnaujinta: 2019 04 29

    • 8.

      Ar teismo nutartimi nuo pareigų nušalintam valstybės tarnautojui reikia pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą?

      Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) neįpareigoja valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens kitų įstatymų nustatytų subjektų sprendimu nušalintam valstybės tarnautojui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, jei nėra informacijos apie galimą tarnybinį nusižengimą. Atsižvelgdami į tai manytume, kad tuo atveju, jei teismo nutartyje, kuria valstybės tarnautojui skirta procesinė prievartos priemonė – laikinas nušalinimas, įstaigai nenurodyta, kad reikalinga nušalintam valstybės tarnautojui pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą, įstaiga pati turėtų kreiptis į nutartį priėmusį teismą prašydama informacijos apie nušalinto valstybės tarnautojo veiksmus/neveikimą, susijusį su pareigų vykdymu. Tik gavusi oficialios informacijos, jog valstybės tarnautojas įtariamas dėl netinkamo pareigų vykdymo, įstaiga nušalintam valstybės tarnautojui turėtų pradėti tarnybinio nusižengimo tyrimą pagal VTĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatas.

      Atnaujinta: 2019 04 29

    • 9.

      Prašome pateikti nuomonę dėl Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos „kompetentingos įstaigos“ patikrinimo. Kas galėtų būti laikoma „kompetentinga įstaiga“

      Dėl Valstybės tarnybos įstatymas (toliau – VTĮ) 30 straipsnio 1 dalyje (pagal nuo 2019-01-01 įsigaliojusį VTĮ - 34 str.)  nustatyto termino tarnybinei nuobaudai skirti byloje (2015 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-602/2015) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) teisėjų kolegija pažymi, jog lingvistiškai aiškinant teisės normą, matyti, kad įstatymų leidėjas išskyrė tris atvejų grupes, kai netaikomas bendrasis 6 mėnesių terminas nuobaudai paskirti. Visu pirma, tokie atvejai yra, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją); antra – kai Seimo kontrolierius atlieka tyrimą; trečia – kai atliekamas tarnybinis ar kitas kompetentingos institucijos patikrinimas. Taigi tiek antru, tiek trečiu atvejais nėra reikalaujama, kad tarnybinis nusižengimas būtų nustatomas atliekant atitinkamą tyrimą ar patikrinimą. Vien Seimo kontrolieriaus tyrimo ar kompetentingos institucijos patikrinimo atlikimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti specialų – trejų metų nuo nusižengimo padarymo dienos – terminą nuobaudai paskirti (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2802/2012). Kompetentingo subjekto tarnybinis patikrinimas gali būti atliekamas turint tikslą įvertinti institucijos, skyriaus ar pareigūno veiklą ir būti apskritai nesusijęs su tarnybinės atsakomybės taikymu, tai savo paskirtimi yra viena iš tarnybinės veiklos vidaus ar išorinės kontrolės formų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1159/2014). 

      Dėl įstaigoje atliekamo valstybės tarnautojo galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo ir kompetentingos institucijos patikrinimo santykio LVAT yra pasisakęs LVAT 2013 m. liepos 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-143-1354-13, kur pažymėta, kad pareiškėjos atžvilgiu atliktas tarnybinis tyrimas yra vidinis valstybės tarnautojo galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo aplinkybių aiškinimasis, todėl jis negali būti tapatinamas su Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje (pagal nuo 2019-01-01 įsigaliojusį VTĮ - 34 str.1 d.)  nurodytos kompetentingos institucijos, t. y. ne darbdavio, pavedimu atliekamu tarnybiniu patikrinimu. Dėl 3 metų tarnybinės atsakomybės taikymo LVAT 2018 m. vasario 1 d. administracinėje byloje Nr. A-504-520/2018 teisėjų kolegija konstatavo, kad „28. <…> nėra nurodyta apie jokį atliktą šios institucijos patikrinimą, kurį būtų galima vertinti kaip kompetentingos institucijos patikrinimą <…>.“

      Vadovaudamiesi paminėta teismų praktika, manytume, kad kompetentinga institucija VTĮ 34 straipsnio 1 dalies kontekste turėtų būti laikoma kita (ne valstybės tarnautojo darbdavys) institucija, turinti įgaliojimus pagal nustatytas funkcijas atlikti tam tikrų įstaigų patikrinimus tam tikrose veiklos srityse.

      Atnaujinta: 2019 04 29